Po lietaus mus surado Torė

Jaudinantis, šiltas ir ašarą išspaudžiantis pasakojimas apie moterį,
vyrą ir... šunį, pažadinantį svajones.

Erika. Gyvena viena su dukrele. Skaudžiai nudegusi nuo santykių,
dabar baiminasi pradėti naujus, nors širdyje svajoja apie tikrą šeimą.

Martynas. Po avarijos, pasiglemžusios jo šeimą, nieko nebenori
įsileisti į savo viengungišką gyvenimą.

Torė. Baikšti, iš namų išvaryta kalytė laiką leidžia šuniškoje
vienatvėje.

Pavasarį, po keistai budinančio
lietaus, benamė keturkojė išdrįsta prisiartinti prie žmonių, o vėliau per
mistinį atsitiktinumą susieja jų likimus. Tie žmonės – Erika ir Martynas. Erika
benamę pramina Tore, savo vaikystės šuns vardu, nes šioji itin panaši į jos
kadaise turėtą kalytę. Torė tampa moters vedle per širdyje užrakintas emocijas,
priverčia priimti praeitį ir žengti į šviesesnį gyvenimo etapą. Palengva
atsiranda norų ir svajonių, ir Visatos norų tenkinimo departamentas ima pildyti
net ir tuos troškimus, apie kuriuos romano herojai nė neįtarė.

Ši istorija tik patvirtina dvi
mano seniai žinotas tiesas. Pirmoji – šunys suveda žmones. Sakau iš patirties.
Antroji, kuria seniai tikiu, – iš šio gyvenimo išėję augintiniai pas
šeimininkus grįžta. Grįžta kitu pavidalu, jei jaučia, kad jiems reikia
pagalbos. Nors ši knyga visai ne apie šunis, be šuns šios istorijos nebūtų.
Veikiausiai kaip ir daugelio kitų istorijų.

Žurnalistė Skaiva Jasevičiūtė